Kaip „Šimtas veidų” Justiniškių įvaizdį gerino

Viskas prasidėjo nuo to, kad kelionė per Viršuliškių kiemus ir laukus atvedė prie Justiniškių ir Rygos gatvių sankryžos, kurios vienas šlaitas papuoštais raudonplyčiais korpusais, taip ryškiai išsiskiriančiais paprastai gana pilkame miegamųjų rajonų kontekste.

Šiame nemenko dydžio komplekse, kurio viena dalis priklauso Rygos, kita – Justiniškių gatvėms, galima apsikirpti, užsukti į seniūniją ar nusipirkti ne pirmos jaunystės treningą, be abejo, pasiauginti raumenis Ž.Savicko sporto klube. Arba pavalgyti – viena nuo kitos per šimtą metrų išsidėsčiusios dvi užeigos.

Restoranas „Sandra” jau toli nuo gatvės traukia akių žvilgsnius savo želdynais (ant durų tuo metu, kai svečiavomės puikavosi lyg ir džiaugsmingas užrašas, skelbiantis apie darbuotojų atostogas), o štai kavinė „Šimtas veidų” pasislėpusi toliau komplekso kieme ir svečius pasitinka gana atmestinai – pamačius jų oldskūlinį skydelį už aprūdijusių pastato durų apetitas tikrai gali išgaruoti.

1

Reklaminis skydelis ne itin vilioja. Foto: Julius Baliutavičius

Dar labiau jis sumažėja įžengus į vidų, kur visa savo niūruma dvelkteli sovietmečių išdygusių miegamųjų rajonų buitinio aptarnavimo pastatų proza. Taip, tam tikrą atmosferą, besižvalgant po tuščią holą, galima užčiuoti, bet kad čia slepiasi nedidelis Justiniškių viešojo maitinimo stebuklas sunku būtų patikėti.

2

Vestibiulyje kiek nejauku...Foto: Julius Baliutavičius.

Tačiau užkopus į antrą aukštą gimė viltis, kad čia galbūt ne viskas taip baugu – reklaminis stovyklavietės prie Merkio plakatas, kreida pažymėti Trijų Karalių inicialai leidžia lengviau atsikvėpti ir praverti duris.

3

Lemtingos durys. Foto: Julius Baliutavičius.

O jas pravėrus atsiduri kitame pasaulyje: lyg ir nebūtų tos Justiniškių daugiaaukščių masės, dulkes į akis pučiančio vėjo ir savotiško nerimo jausmo už lango. Švaru, ramu (dienos pietų bumas jau seniai nugesęs), židinio liepsna taikosi praryti popierinę dėžę.

4

5

Situacija ima gerėti. Foto: Julius Baliutavičius.

Ir tie šimtas veidų, suklijuotų ant pobūvių salės sienų kažkaip nuima tą streso momentą (kuomet nežinai, ką išvysi už durų). Sienos papuoštos jau pablukusiomis kalnų nuotraukomis, ir tai dar vienas pliusas žiūrint mano, savo laikų nusimynusio nuospaudas kalnų papėdėje, akimis.

6

9

Kalnai ir veidai. Foto: Julius Baliutavičius.

Dar vienas pliusas – tikrai nemenkas spaudos stalas, kas šiais išmaniųjų telefonų laikais yra ne toks jau dažnas reiškinys maitinimo užeigose.

10

Spaudos stalas. Foto: Julius Baliutavičius.

O kas valgiaraštyje? Visą jo pasiūlą matote nuotraukoje, pasirenku troškintą jautieną su slyvomis – lengva nuspėti, kad tokį pasirinkimą nulėmė galimybė rinktis mažesnę porciją už itin patraukliai atrodančią kainą – 2.8 eur.

11

Valgiaraštis. Foto: Julius Baliutavičius.

Ir štai, koks malonus netikėtumas: į lėkštę suverčiama tokia dozė troškinio, jog iš karto prisimenu užeigas, kurios nebūdamos patraukliose, žmonių srautus pritraukiančiose miesto vietose, nesidrovėdavo už tokio dydžio porcijas užlaužti beveik dvigubą kainą. Porcijos dydis, žinoma, nėra viskas, bet kai atsargiai nuriju pirmą kąsnį, o paskui žandikauliai paleidžiami pilnais apsisukimais, suprantu, kad štai tokios vietos, ko gero, ir labiausiai džiugina: kuomet, pamatęs iškabą, tikiesi blogiausio, o gauni džiaugsmo dozę ir iš malonumo murkiantį skrandį.

12

Troškinta jautiena su slyvomis. Foto: Julius Baliutavičius.

Nokautuoja puikios kavos puodelis (1,2 eur) su saldumynų lėkštele (kas žino, gal tai kaip priedas, skiriamas tik žmonėms su fotoaparatais, bet vis tiek maloni smulkmena).

13

Nokautas .Foto: Julius Baliutavičius.

Ir, žinoma, žmonės! Tiksliau čia plušanti moteris, svetinga ir komunikabili. Štai kaip kartais nutinka – užsuki į Justiniškes toks truputį nuvargęs, o išeini širdyje dainuodamas.

Čirškini skanų mėsainį, kepi picą, verdi iš kojų verčiantį troškinį, ūžautojų laukia dešimt kranelių? Brūkštelk mums redakcija@1323.lt