Prieškalėdinis kebabas Naugarduko gatvėje
Trumpą štrichą apie priešais Migracijos valdybą (Naugarduko gatvė) įsikūrusį “Sofik Kebab”, dar žinomą kaip “Naugarduko kebabai”, norėtųsi pradėti nuo įžvalgos, kad Remigijaus Šimašiaus šansai laimėti mero sostą sustiprėjo po to, kai jis savo paskyroje feisbuke įsiamžino besėdintis Katlerio kebabinėje su lavašu rankoje.
R.Šimašius Katlerio kebabinėje. Foto: R.Šimašiaus paskyra feisbuke.
Bet, och, jei tik R.Šimašius būtų žinojęs, kad Katlerio kebabai priskiriami elitinei klasei, o ne žiemos pliurzoje miegamuosiuose rajonuose ir industriniuose pakraščiuose besibastančiai nuskurdusiai inteligentijai, tarnautojams ir darbininkams. Tad kiti kandidatai dar gali savo sustiprinti pozicijas, susiradę kebabų kioskus nuošalesnėje vietose, arčiau paprastų miesto gyventojų.
Viena tokių vietų ir yra “Sofik Kebab” - Naujamiesčio pakraštyje, šalia pasienio su “Krasnūcha”, apie kurios brutalumą stereotipai vis dar gyvi nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Tad štai, šlerpsėdamas per gruodžio pliurzą ir mąstydamas apie advento susilaikymą, išvydau “Sofik Kebab” šviesas ir leidausi sugundomas, mat šį pavadinimą (“oi, kaip skanu, tikras turkas juos daro”) buvau jau girdėjęs ir iš pažįstamų taksistų, šis kioskas buvo paminėtas ir garsiojoje R.Šimašiaus apklausoje, siekusioje išsiaiškinti, kur gi Vilniuje yra skaniausias kebabas. Kaip tik prieš savaitę Žvėryno tansporto žiedo “Jammi” kioskelyje buvau į skrandį įsimetęs jautienos kebabą pitoje ir prisiminęs, kaip jis ten skaniai sutirpo, jau kišau galvą per “Sofik Kebab” langelį.
"Sofik Kebab" Naugarduko gatvėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Labai dažnai tokiuose greito maisto taškuose kaip papildomas parametras “sužaidžia” komunikacija: labas, kaip sekasi, ar jau seniai Lietuvoje, ir panašiai. Tad pagal šį parametrą “Sofik Kebab” šeimininkas (beje, turintis tašką ir Lazdynuose, Architektų gatvėje) yra tikras šaunuolis – per šešerius čia praleistus metus lietuvių kalbą pramoko geriau nei kurie piliečiai, čia gyvenantys keliasdešimt metų. Iki nepriekaišinthgo lygio dar toli, tačiau pokalbiams apie “Galatasaray”, stotyje įkurtą, o vėliau parduotą kebabinę “Broliai”, apie tai, kad “Sofik Kebab” porai savaičių užsidaro remontui, kad klientūros ratą sudaro nuo policininkų iki migracinius dalykus sprendžiančių ukrainiečių ir baltarusių – pilnai pakanka.
"Sofik Kebab" šeimininkas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Štai taip bekalbant jau, žiūrėk, ir kebabas rankoje. Kai neretai nutinka, nors valgiaraštyje įrašyta pita, bet realiai jos nėra, tad viskas susukta į lavašą, t.y, ne patį mėgstamiausią mano “formatą”. Daugiau nei pusė kebabo susivalgo sklandžiai, gomurį užlieja malonus aštrumas – tiek, kiek reikia. Bet vėliau pernelyg gausus padažo kiekis “sutirpdo” likusią patiekalo dalį: kebabas saujoje jau primena pliurzę po kojomis, ir murkdyti joje veidą tiesiog nėra smagu. Šį kartą kiek nepasisekė, bet apmaudo dėl to nėra. Matyt viskas būtų kiek kitaip, jei kebabą būtų susukusi subjurusio būdo moteriškė ar vyrukas.
Prieškalėdinis kebabas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt