Buffalo kultas: ten, kur pirštus lengva praryti

Kaip per miglą prisimenu, kaip prieš kokius gal aštuonerius metus, o gal dar seniau, duris užvėrė mano pamėgta “Gramutė” (prie Pylimo Kiaušinio), o visai netrukus ten jau zujo guvus vyrukas, kurio pagrindiniu virtuvės akcentu tapo traškūs kepti vištos sparneliai (tuomet dar nelabai kas ir girdėjo tokį pavadinimą – Buffalo sparneliai).

Sparneliai iš tiesų buvo neblogi, tačiau formatą ir pavadinimą pakeitusi “Gramutė” taip ir nebesurinkdavo auditorijos, pripratusios prie kiaulienos karbonado ir “Švyturio” bokalo, o taip pat dviejų per viduramžį persiritusių vyrukų-bendraturčių-barmenų: vieno liekno ir amžinai su juoda odine liemene, kito – apkūnaus, su tingia šypsenėle veide (jį, beje, dabar galima išvysti šeiminikaujantį vienoje Naugarduko gatvės užeigoje, bet apie ją vėliau). 

Taigi, paskutinį kartą sparneliai Pylimo gatvėje buvo sukirsti prieš n metų per amerikietiško futbolo superfinalo “SuperBowl” naktį. Kaip per miglą prisimenu, kad tą kartą ten buvo susirinkusi tikra minia (turbūt nemaža jų dalis amerikietišką futbolą žaidžia Vilniaus “Iron Wolves”) su savo madingomis plačiasnapėmis kepuraitėmis. Rodos, tada ir Andrius Tapinas buvo įsisukęs į tą linksmą ir vieną paskutinių sparnelių, amerikietiško futbolo ir alaus sūkurį Pylimo gatvėje. 

Bėgo metai, kas kartą po “SuperBowl” žurnale “Forbes” paskaitydavau straipsnius apie iš kojų verčiančius skaičius, sugeneruojamus vos per vieną naktį, tarp jų – ir apie šimtus milijonų suryjamų keptų vištos sparnelių. Tačiau „flirtas“ su sparneliais tada ir baigėsi. Pauzė truko kelerius metus, kol kartą klube „Narauti“, užsukęs į ekstremalios muzikos koncertą, nesusigundžiau viliojančiai atrodančiu kilogramu sparnelių su padažais, morkomis ir į „paketą“ įeinančiais dviem bokalais putojančio.

5

 Klubas "Narauti". Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Prisimenu, kad tada sulig pirmaisiais sudorotais sparneliais, skrandį užplūdo džiaugsmas, po ilgos pertraukos vėl paragavus kažką panašaus į tikruosius Buffalo, o ne nevykusį bandymą pažaisti amerikietišką virtuvę. Iš ties, tai yra toks savotiškas jausmas: už kelių metrų griaudėjant radikaliam metalui (arba vaikinams greitakalbe skaldant savo repą - „Narauti“ įsileidžia gana įvairius muzikos stilius, nardančius pogrindyje), rankas kišti į Buffalo sparnelių krūvą, negailestingai juos triaukšti ir kitoje lėkštėje auginti kaulų krūvas. Tiesa, kartais reikia save pristabdyti – įsijautus į procesą labai lengva ir savo pirštus praryti. 

1

Garsieji "Narauti" sparnai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tačiau suteikime žodį „Narauti“ šefui Ryčiui Stankevičiui, dar 2006 metas kartu su bendraminčiais įkūrusiam ekstremalaus sporto klubą „Narauti“, kuris 2012-aisiais žengė ryžtingą žingsnį – nusėdo Konstitucijos prospekto rūsyje, kuriame užuovėją rado ne tik ekstremalai, pogrindinių koncertų organizatoriai, lankytojai, bet ir vištos sparnelių kulto atnašautojai. Keistokas miksas, tiesa? Bet tuo ir žavus Vilnius. 

„Kodėl sparneliai?, - trumpam susimąsto Rytis. - Nes niekas Lietuvoje nedarė sparnų tuo metu. Kebabai, picos, burgeriai buvo ant kiekvieno kampo. Mes visada darom tai, ko nedaro kiti. Sparnų bumas prasidėjo po gerų metų, kai mes jau juos darėm. Gal taip gerai padarėm, kad visi pradėjo bandyti nukopijuoti, net nežinau... Mes nestandartiniai, tai matosi ir užėjus į klubą. Mes - nArauti. Mus atspindi ir mūsų renginiai”. 

Tiesa, gastronominė „Narauti“ kryptis galėjo būti ir kitokia, jei ne Ryčio brolis. „Jis prieš 15 metų uždarbiavo Amerikoje. Vienas iš darbų buvo restorane kepti “Buffalo Wings” sparnus. Grįžęs į Lietuvą vis karts nuo karto atsimindavo, kokie buvo skanūs sparnai, kuriuos jis kepdavo. Ir taip tęsėsi daug metų, kol vieną dieną nusibodo man jis ir sakau: padarysiu klube, juk kepei, žinai receptą. Pasakė ingredientus. Teko ieškoti 3 metus, kas Amerikoje užsiiminėja jų didmenine prekyba. Tada plaukdinomės ir vuolia! Turime Lietuvoje“, - sako Rytis. Manote, tai jau ir viskas. Ne, nieko panašaus – skaitykite toliau.

3

 "Narauti" šefas Rytis Stankevičius. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

“Susipirkau įrangą jiems kepti. Pabandžiau iškepti pagal jo receptą - nieko gero. Gleivėti, rūgštūs ir nekažin ką. Pradėjau eksperimentuoti. Ingredientus turėjau rugsėjį. Paleidom pirmuosius sparnus į prekybą, kiek pamenu, gruodį. Iškepėm apie pusę tonos sparnų draugams ir į šiukšlių dėžę, kol atradom tą skonį, kokį dabar turim ir darome. Nekeičiam recepto apie trejus metus. Atlikėjai atvažiavę į klubą koncertuoti iš valstijų sako, kad tokių gerų Buffalo sparnų net patys neturi Amerikoje“. 

Štai tokia gastroistorija apie vištos sparnus, kepamus pankroko, metalo ir hiphopo fone (tiesa, sekmadieniai dažniausiai skiriami išskirtinai kamerinei Bufallo puotai, kuomet čepsėjimo neužgožia aštrūs rifai). Ir kas žino, gal kažkada „SuperBowl“ aistros su visais jam priklausančiais atributais (pirmoje eilėje, žinoma, Buffalo sparneliai) Konstitucijos prospekto rūsyje užvirs ne mažesnės nei Amerikoje.

2

 Niam niam. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt