Pašilaičių kebabas: Užkalnio prakeiktas, mūsų palaimintas
„Memo Kebabinės” prekės ženklas ne vienam vilniečiui yra kritęs į akis, ir tai nenuostabu. Uždarytas duris ir šį užrašą galima išvyti Pylimo gatvėje, ten, kur kažkada buvo „Aušros” kino teatras, ir Trakų gatvėje. Taigi, panašu į visą tinklą, tačiau tik su vienu dirbančiu tašku, kuris štai jau, berods, trečius metus traukia kebabų piligrimus į Pašilaičius.
Vienu tokių piligrimų praėjusių metų rudenį tapo nemenkai garsus literatūrinio žodžio amatininkas Andrius Užkalnis, kuris savo gastronominėje apžvalgoje nepagailėjo rūgščių žodžių šiai kebabinei. Tačiau kaip nekeista tai netapo mirties nuosprendžiu užeigai – atsinaujinusi, pasipuošusi nauja švieslente-valgiaraščiu, „Memo Kebabinė” dirba kaip dirbusi, o vietiniai ir Pašilaičių turistai turi dar ir eilėje palūkuriuoti, norėdami užsisakyti maistelio.
„Memo Kebabinė”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Kebabinėje jos šeimininkas (taip ir likau nesupratęs, ar tik šio taško prižiūrėtojas, ar savininkas) Achmedas zuja su savo pagalbininke, ir keturios rankos dirba dviem frontais: kebabus čiumpa ir lukūriuojantys gyvoje eilėje, ir maisto kurjeriai, o per tas dešimt-penkiolika laukimo minučių gali paskaityti gūglės apžvalgose paliktas recenzijas. Užeigos balas čia nėra prastas – 4,2 iš 5. Bet dar įdomiau, jog ne taip retai nepatenkintiems klientams atrašo ir pats šefas, tiesa, ne pačia taisyklingiausia kalba, bet galima suprasti, jog kartais jis jaučiasi kiek įskaudintas, kartais paaiškina, kokio ingrediento įdėta daugiau, o kartais tiesiog siūlo grąžinti pinigus. Toli gražu ne kiekviena greito maisto užkandinė vysto tokią komunikaciją su klientais, tad šiuo aspektu „Memo Kebabinė” nusipelno pliuso.
Antras pliusas – už kebabo dydžio ir jo kainos santykį. Sumokėjęs pusketvirto euro ir paprašęs vidutinio dydžio kebabo su jautiena pitoje, gaunu kalną, sunkiai telpantį į delną. Naminė pita, kalnas mėsos, negailestingai pridėta daržovų ir šliūkštelta padažo (šio kiek per daug) – visa tai primena kažkada Antakalnyje, deja, jau nebeegzstuojančiame „Sočiame Lokyje” patirtą nostabą.
„Memo Kebabinė”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Tiesa, tokio dydžio kebabai pitoje turi nemažą problemą – sudėtinga tokį patiekalą kirsti gatvėje, mat iškyla didelis pavojus ir apsitaškyti, ir dalį įdaro išbarstyti, tad geriausia vežtis jį namo ar į darbą ir jau čia, patogiai įsitaisius, bandyt susidoroti su užduotimi – įveikti visą kebabą. Kas iš tiesų nėra lengva ir stambesnio sudėjimo žmogui.
Achmedas ir jo kebabas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Nors kebabų guru savo apžvalgose patiekalo išnarstymui galėtų skirti ne vieną dešimtį tūkstančių spaudos ženklų, mano vertinimas paprastai apsiriboja paprastu „taip arba ne”. Pašilaičių kebabas, žinoma, gauna „taip”, bet reikia pastebėti, jog skrandis buvo užkimštas totaliai, ne taip varganai ir gana brangiai kaip kartą „Baltuose drambliuose”, arba tiksliau jų blyškiame šešėlyje. Tačiau toks užkimšimas turėjo ir savų minusų: virškinimo procesas tiesiog varu nuvarė siestos miegui – gerai, kad šį kartą pasitaikė namų lova, o ne prašmatnus biuras ir bandymasis ginti nuo popietinio snaudulio trimis kavos puodeliais. Na, ir be abejo, susigrūdus tokį kebabą į skrandį ir jį suvirškinus, geriau į svarstyklių pusę nė nežiūrėti.