Naujasis kebabas-karalius rastas Saulėtekyje

Danguje lengvai smyguriavo,pušys linko nuo sunkiasvorio sniego, Saulėtekis, į kurį tą dieną nubloškė slampinėtojo po Vilnių dalia, atrodė didingai ištuštėjęs. Rodos, eilinė karantino diena kažkada gyviausiame ir jauniausiame sostinės kampelyje. Negana to, pilvas jau kurį laiką grojo maršus – ir su kiekvienu žingsniu vis garsiau. 

Ir iš kur šis gardus kvapas? Kaip tik tuo metu, kai šnerves pakuteno malonus kvapelis, bylojantis apie karštą maistą, ant galvos nuo pušies šakos nusileido eilinė sniego porcija ir tik vienas dalykas galėjo pakelti nuotaiką – kažkas karšto įsimesto į skrandį. 

Ir štai, kebabų kioskelis išniro už posūkio – jo šeimininkas (kaip vėliau išsaiškinome, čia jau beveik trisdešimt metų gyvenantis Saidas iš Stambulo) kaip tik baigė nukasti sniegą apie savo tvirtovę ir netrukus užėmė pozicijas prie iešmo.

 Saulėtekio kioskelis, kuriame vyksta geri dalykai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Nors per visą savo sostinės šlifavimo gatvių karjerą jau nemažai greito maisto kioskelių teko aplankyti, šis kažkuo papirko iš karto – gal dėl savo švaros, gražaus ir funcionalaus daržovių, padažų ir pagardų stalo, bet nemaža dalimi prisidėjo ir pats Saidas, kuris netrukus ėmė berti, kokiomis kalbomis kalba: norvegiškai, angliškai, serbiškai...Lietuvių kalba jam pasiduoda ne per lengviausiai, bet tai netrukdo rasti bendros kalbos. Tiesa, pats Saidas, nors čia jau ir gyvena beveik trisdešimt metų, labai atvirauti, kokie keliai jį iš gimtojo Stambulo atvedė į Lietuvą nelinkęs. Prasitaria tik tiek, kad tikrai ne vizija čia pardavinėti kebabus.

 Kioskelio valgiaraštis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Pati kebabinė, išraiškingu pavadinimu „Turkiškas kebabas” skaičiuoja jau ketvirtus metus ir nors Saulėtekyje yra ne tokia jau maža greito maisto konkurencija (vien ką reiškia netoliese esantis „Jammi”), klientų srautais skųstis negalėjo. Įdomu pastebėti, kad kol vyko mūsų dialogas, belaukiant, kol šeimininko rankose susivynios vidutinis kebabas su jautiena (4.5 eur), lauke už kioskelio durų jau ėmė formuotis eilutė iš kelių žmonių.

Matyt, jei ne karantinas, verslas suktųsi kaip pašėlęs? „Ar tai verslas? - šypteli Saidas. - Verslas – tai „McDonald's”, „Hesburger”...O čia – labiau pomėgis”. Galima įtarti, kad Saidas kuklinasi, ir kad Saulėtekio kebabinė geriausiais laikais suneša ne tokį jau trumpą eurą. Jau vėliau, „Google Maps” apžvalgose teko skaityti entuziastingus atsiliepimus, o pats kioskelis vertinamas tikrai aukštu 4.8 balu. Ir panašu, kad jis tikrai vertas tokio balo.

Toli gražu ne kiekvienoje kebabinėje jos šeimininkas tau sudėlios kebabą tokį, kokio tu nori – štai pomidorų nereikia, o jelapeno galima kiek ir daugiau. O štai ir nematytas padažas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina graikiniai riešutai. Užpilti? Žinoma taip! Štai kebabas suvyniotas, paruoštas ir čia laukia dar viena smagi detalė. Valgiaraštis skelbia, kad vidutinis kebabas turėtų sverti apie 450 gramų. Manasis gi sveria beveik 700 gramų. Ir nors iš pradžų pagalvojau, kad tokią įdaro gausą lemia ant kaklo kabantis fotoaparatas, vėliau tose pačiose „Google Maps” apžvalgose teko perskaityti, kad ne vienas kioskelio lankytojas buvo pamalonintas ir nustebintas įspūdingais kebabais-torpedomis.

 Procesas vyksta. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kaip pats Saidas juokauja, suvalgai tokį vieną – ir sotus visą dieną. Bet ir tokį suvalgyti yra reikalų: kad ir koks praalkęs buvau, kad ir koks gardus buvo Saulėtekio kebabas sniegingą dieną, tačiau ketvirtadalis, nepaisant milžiniškų pastangų, taip ir liko neįveiktas – skrandyje elementariai pritrūko vietos.

Ir jei prieš metus kebabų valdovas buvo rastas Pilaitėje, o taip pat itin gerą įspūdį paliko „Sotus lokys” Antakalnyje (deja, jau pakeitęs pavadinimą ir matyt šeimininkus), šiandien Vilniaus kebabų karaliaus titulo matyt labiausiai nusipelno Saidas ir jo kioskelis Saulėtekyje. 

Jei tau šis turinys pasirodė įdomus, Vilniaus naršymo iniciatyvą gali paremti ČIA.

 Finalinis rezultatas: sunkiasvorė torpeda. Foto: Julius Baliutavičius.