Eime valgyti: kebabų viltis netoli Lukiškių paplūdimio
Nieko nėra amžino, bet, štai, man, kaskart pražingsniuojant J.Jasinskio gatve, atrodė, kad „Anatolija” kebabinė pergyvens ir mane, ir mano vaikus. Tad galite suprasti nemenką nuostabą, kai vieną birželio dieną tame legendiniame pastate, kuriame įsikūręs hipsterių numylėtas baras „Local”, o antrame aukšte kažkada buvo įsikūręs skaitytų knygų knygynėlis, išvydau iškabintus balionus ir naują iškabą, skelbiančią, jog dabar čia - „Ala Turka” užeiga.
Praėjusį šeštadienį sušnabždėjęs slaptažodį „Sezamai,atsiverk”, aš ir patekau ten, į tą vietą, kuri, panašiai kaip kažkada mūsų aplankytas „Sotus lokys” Antakalnyje, matyt greitai taps gatvės maisto atnašautojų traukos centru.
O viskas prasidėjo taip...Šeštadienio pavakarę, vos spėjus laiku pasitraukti nuo grėsmingo debesies ir pasprukti iš magiškojo Kazbėjų paplūdimio, skrandis ėmė siųsti signalus, kad būtų gerai kažką į jį įsimesti. Taigi, pro namų langus nulydėjus siautulingą liūtį, įsispyriau į sportbačius ir pasileidau link plačiai išlinksniuoto Lukiškių paplūdimio. Šiltą penktadienio vakarą čia buvo galima išvysti būrelį žmonių, tingiai įsitaisiusių gultuose ar besisupančio hamakuose. Šeštadienio vakarą gi visas miestas, o taip pat ir asmeninis sostinės mero paplūdimys buvo tuštokas ir vargiai priminė „alternatyvą pajūriui”...Tačiau apie potencialų alternatyvinį paplūdimį centrinėje miesto dalyje – kiek vėliau. O dabar – apie skrandžio reikalus. Taigi, skrandžiui signalizuojat ir prisiminiau apie naują vietelę už poros šimtų metrų nuo Lukiškių aikštės. Kelios minutės – ir aš tuščioje užeigoje. Iš vienos pusės – tai privalumas, mat gali neskubėdamas pasižvalgyti, pasišnekučiuoti su personalu. Iš kitos pusės – tokie jau vasariški sostinės kontrastai: penktadienį miesto centras dūzgia, o šeštadienį gausesniu lankytojų srautu gali pasigirti tik maža dalis viešojo maitinimo sektoriaus.
„Ala Turka” komanda. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Tačiau „Ala Turka” sutikti jauni žmonės nusiteikę optimistiškai: taip, šeštadienis tuštokas, tačiau prieš tai žmonių buvo – ohoho. Gana įdomi komandos sudėtis: iš Egipto, Uzbekistano bei Rusijos. Simpatiška kalingradietė į Vilnių atvyko vedina meilės. Kiti gi – atvyko čia studijuoti ir dabar bando jėgas maitinimo versle, mokosi lietuvių kalbos ir žarsto pagyras sostinei.
Kebabas jau rankose. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Dar pora minučių kalbų apie gyvenimą Vilniuje ir Karaliaučiuje, Taškento „Pachtakorą” (vyrukas, kuris ir ruošią kebabą pitoje su jautiena (4.5 eur) yra kilęs iš Uzbekistano sostinės) ir štai aš jau čiumpu lauknešėlį ir atgal į Lukiškių aikštę, kur patogiai įsitaisęs ant suoliuko, pasineriu į kebabą. Nors per savo slampinėjimo karjerą esu aplankęs ne vieną dešimtį kebabinių, bet pirmą kartą susiduriu su tokiu savotišku deriniu: čia pat iškepta pita, puiki jautiena, pomidorų pasta ir.. petražolės. Ką gi, išties neblogai, kebabas grėsmingo dydžio, tačiau maloniai nuteikia, kad padažas nesiveržia per kraštus ir nešlaksto nei marškinių, nei šaligatvio. Tiesa, asmeniškai man šiek tiek pritrūko aštrumo – ech, pakišo koją kuklumas, vienas kitas jelapenas nebūtų pamaišęs.
Svečiuose pas „Ala Turka”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
