Aplink Šeškinės griuvėsius: sovietmečio dvasios rezervatas

Pastaruosius keliolika mėnesių Šeškinės griuvėsių, kadaise pretendavusių tapti sostinės stadionu-pasididžiavimu, likimas sulaukė itin daug dėmesio. Nenuostabu – opūs didmiesčio objektai tampa gera korta valdžios rinkimuose, ją iš rankovės traukia įvairios pusės. 

Tačiau šį kartą ne apie tai, kas ir kada stovės ant šios kalvos, didingoje sparčiai pasistačiusio „Akropolio” kaimynystėje. Šį kartą tiesiog apsuksime pusratį aplink šį gelžbetoninį karkasą, sėkmingai „įsisavinusio” ne vieną, ne du, ne dešimt milijonų pinigėlių. 

Šeškinės „piramidė". Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Nuo Šeškinės kalvos, jei tik nepatingėsite sukarti kelių šimtų metrų, atsveria įstabus vaizdelis į sostinės centrą ir dar kiek toliau. Taip ir kyla noras iš krepšio išsiraukti dekį, pasitiesti, iš termoso įsipilti arbatos ir gėrėtis vaizdais, bet žvilgtelėjus po kojomis gera nuotaika gali greitai sugesti: deja, nūdienos pseudo romantikai nesibodi atsikratyti savo atsineštais maišeliais, vienkartiniais puodeliais čia pat, vietoje. Šiukšlių nėra tragiškai daug, bet pakankamai, kad noras gėrėtis Vilniaus panorama greitai praeitų. 

Apleisto stadiono, dėl kurio nugriovimo ir prisikėlimo daugiafunkcinio komplekso forma vyksta keliasdešimties milijonų vertės mūšiai, aplinka išties primena gūdų sovietmetį: čia pat guli statybiniai blokai iš 1988-ųjų metų statybos, o ir trisdešimtmetį menanti statybvietės apsauginė siena, suramstyta iš betono blokų, kai kur ima lenktis prie žemės. Kol kas čia dar niekieno teritorija, kur galima paslapčia „pamesti” dešimtis senų langų ar išpurkšti piešinuką, bet nuojauta sako, kad tai paskutiniai santykinai ramūs mėnesiai prieš užvirsiančias statybas. Suskubkite ir jūs pražingsniuoti šiuo keliuku, neįtrauktus nei į oficialius, nei į alternatyvinius sostinės maršrutus, tačiau turintį savo šarmo.

Aplink Šeškinės stadoną. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt