Ilgus metus kelionė iš Vilniaus prasidėdavo būtent nuo šitos vietos – kuomet už nugaros likdavo milžiniškas gesintuvas ir užeiga super romantišku pavadinimu „Gaisrininko sapnas”.

 Sustojusio laiko sostinėje gali rasti daug kur, ir tuo didmiestis dar įdomesnis: kai kur kultūriniai sluoksniai vienas ant kito klojasi itin greitai, o kitur, žiūrėk, viskas ir liko lyg savotiškame „mauzoliejuje”.

1965 metais duris atvėręs „Nykštukas“ dėl žaismingo bei jaukaus interjero, specialiai vaikams kurto valgiaraščio ir vitrinoje lakstančių voverėlių beveik trims dešimtmečiams tapo viena lankomiausių Vilniaus kavinių.

Mėsainių bumas, panašu, nežada slopti ir šį sezoną, tačiau kai kurios klasikinės burgerinės jau spėjo nusklęsti į nebūtį. Viena jų – mėsainių vėliavą išdidžiai ir oriai iki pat grabo lentos nešusi „La Butcher”. Tad suprantamas noras įkišti nosį ir pasižvalgyti, kas gi įsikūrė jos vietoje. 

Kokias sąsajas gali turėti garsusis „Michelin” restoranų gidas ir „Norfos” pašonėje įsikūręs Justiniškių turgelis? Dar prieš kelias savaites šis klausimas būtų buvęs neįmenama mįsle, tačiau dabar „Michelin” pėdsaką galima rasti ir čia.

Nors Žvėrynas paskutinius dvidešimt metų garsėja kaip prašmatni ramybės oazė, tačiau ir čia galima rasti ne vieną ir ne dvi vietas, kur galima nusėsti ne tik prabangiai vakarienei, bet ir smagiai pakelti bokalą.

Galbūt kai kam sunku būti patikėti, bet štai ši nuotraukose įamžinta Vilkpėdės čeburekinė veikia jau keturiolikus ar šešioliktus metus. Įspūdingas pasiekimas, žinant, kad ne tokia jau dažna sostinės užeiga sugeba savo kulinarinę vėliavą nešti keliolika metų. Ir tai – be jokių feisbukų, instagramų bei gūglo mapsų. Tikroji Vilkpėdės kulinarinė alternatyva.

Kai sunkiai nuspėjami keliai keleliai nuvedė mane į Lazdynėlius, tiesiog negalėjau neužsukti į turbūt garsiausią šių vietų objektą – kavinę „Žibutę” (oficialiai - „Lazdynų Žibutę”), prisistatančią kaip vieną seniausių sostinės užeigų. Ir tikrai – ar daug tu, vilnieti, rasi kavinaičių, savo istoriją skaičiuojančių nuo 1969-ųjų? Pala pala...Vadinasi, švenčiančių penkiasdešimtmetį? 

Krasnūcha, brutalioji Vilkpėdės Savanorių prospekto dalis, pamažu, bet užtikrintai keičia savo įvaizdį. Kadaise čia sunkiai buvo galima įsivaizduoti kokią nors kitą užeigą nei apskurdusį „Panerį” ar proletariato pamėgtą „Dereviašką”. Bet laikai – nori to a nenori – keičiasi, ir štai, Krasnūchoje jau kurį laiką gali sukirsti neblogą picą Nicholsonų maisto imperijai priklausančioje „Brooklyn Brothers” ar už kelių šimtų metrų įsikūrusioje „Jungle Pizza”.

Visų pirma, matyt, reikėtų perspėti: jei tu, mielas skaitytojau, esi veganas, vegetaras ar aistringas medžioklės priešininkas – geriau toliau neskaityti, nes šioje publikacijoje gali susidurti su turiniu, kuris gali tave sudirginti. 

Viskas prasidėjo nuo to, kad kelionė per Viršuliškių kiemus ir laukus atvedė prie Justiniškių ir Rygos gatvių sankryžos, kurios vienas šlaitas papuoštais raudonplyčiais korpusais, taip ryškiai išsiskiriančiais paprastai gana pilkame miegamųjų rajonų kontekste.

Gandai apie savotišką „Vaivos”, kultinės praėjusio amžiaus vidurio-pabaigos sostinės Senamiesčio užeigos, reinkarnaciją pradėjo sklisti dar rudenį, o vienas skaitytojas mūsų ketinimus užsukti čia pasižvalgyti pavertė realiu, brūkštelėjęs pastebėjimą, jog „Kijevo kotletas čia – skaniausias visame Vilniuje”. Ar Jūs pajėgūs atsilaikyti prieš Kijevo kotletą? Mes – ne, tad galų gale pravėrėme „Legendinės Vaivos” duris.

Sovietmečio laikus menantis medinis kioskas priešais Halės turgų nusidažė rusva kremine spalva ir tai toli gražu ne vienintelės permainos jo gyvenime. 

Prieš dvejus metus lietuvius ir šalies svečius nustebinę brangiausiu pasaulyje „wrapu“ su auksu, triumais ir krokodiliena, šiandien „Wraperia Suppa Kebs“ komanda siūlo paragauti patį aštriausią planetoje „wrapą“.

Autentiškas Izraelio gatvės maistas bei kosmopolitiška kultūra – tai, kuo nuo liepos 2 dienos kvies pasimėgauti Vilniuje, Petro Cvirkos skvere vasaros sezoną pradedanti izraelietiško gatvės maisto kavinė „CVI in the park“. Pagal ypatingą receptą paruoštą humusą, anyžines morkas, vištienos „Shawarmą“ bei kitus tradicinius ingredientus, valgomus su pita, čia bus galima susikomplektuoti pagal individualų skonį.  

Šį kartą mus skrandžio malonumų paieškos nubloškė į dar vieną istorinę vietą – vienintelį kosminį pavadinimą išsaugojusį Karoliniškių klestėjimo simbolį „Merkurijų”. Nebėra „Saturno”, nebėra „Kometos”, nebėra „Vaivorykštės” iškabų, o štai „Merkurijaus” metalinės raidės, atrodo, visiškai nepavaldžios laikui. Savotiška tvirtovė, Karoliniškių citadelė, beje, aprašyta ir Aleksandro Makejevo knygoje „Terminatorius arba jaunystės pankrokas”. 

Pamenu, kai tik „Kinza” Naugarduko gatvėje atvėrė duris, gana neretai ten tekdavo užsukti – labai jau viliodavo plovas ir lagman makaronai, kurių skonis buvo užsifiksavęs dar nuo tų laikų, kuomet J.Jasinskio gatvėje kurį laiką veikė Vidurinės Azijos užkandinė su labai padoriomis kainomis.