Nors Žvėrynas paskutinius dvidešimt metų garsėja kaip prašmatni ramybės oazė, tačiau ir čia galima rasti ne vieną ir ne dvi vietas, kur galima nusėsti ne tik prabangiai vakarienei, bet ir smagiai pakelti bokalą.

Ketvirtadienį sostinėje duris atvėrė atnaujintas pagrindinis tinklo „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) restoranas Lietuvoje. Naujoje vietoje – Gedimino pr. 5, įsikūręs restoranas renovuotas atsižvelgiant į šiuolaikines tendencijas, naudojant kuo natūralesnes medžiagas. Nauja, moderni erdvė aprūpinta skaitmeniniais kioskais ir meniu stendais, siekiant sukurti kuo daugiau patogumo klientams.

Baisiausias Vilniaus gatvės (taip, tos pačios kurioe verda siautulingas naktinis gyvenimas) kiemas, panašu, pribrendo pokyčiams. Savivaldybės puslapyje paskelbti projektiniai pasiūlymai, bylojantys apie artėjančią „revoliuciją” 29 numeriu pažymėto namo kieme. 

Jei tik Eduardas Mieželaitis būtų gyvas, ko gero, šį rytą, jis kurtų naują savo eilėraštį ir net gi be raudono kvapo - „Virš Naujamiesčio kitas išaušo jau rytas”. Tiesa, su sąlyga, kad vasario 15-osios vakarą jis būtų įslinkęs į naująjį Naujamiesčio barą „Sparta”.

Kad ir kiek bemylėtum Vilkpėdę, dar kitaip žinomą kaip Krasnūcha (nežinantiems – sovietmečiu Savanorių prospektas buvo vadinamas Raudonosios Armijos prospektu, nuo jo ir susiformavo Krasnūchos pavadinimas), bet faktas yra toks – skrandžio Savanorių žiedo apylinkėse labai nepalepinsi. 

Kaip per miglą prisimenu, kaip prieš kokius gal aštuonerius metus, o gal dar seniau, duris užvėrė mano pamėgta “Gramutė” (prie Pylimo Kiaušinio), o visai netrukus ten jau zujo guvus vyrukas, kurio pagrindiniu virtuvės akcentu tapo traškūs kepti vištos sparneliai (tuomet dar nelabai kas ir girdėjo tokį pavadinimą – Buffalo sparneliai).

Prieš kelias dienas prekybos centre „Moki-Veži” įvyko kažkas nenumatyto - po ilgos ilgos pertraukos vėl prisiminiau čebureko iš karštų bandelių vitrinos (kiek teko matyti, visada tuos karštų bandelių taškus globoja tetos) skonį. Kišenė palengvėjo 1,7 euro, o skrandžio įspūdžiai deja, liko tokie, kaip prieš dvidešimt metų, kuomet tekdavo kartais pastverti čebureką iš Spaudos rūmų foje stovinčios tetos. Gaila tik, kad atmintyje neužsifiksavo, kiek tada kainavo čeburekas. Vieną litą?

Galbūt kai kam sunku būti patikėti, bet štai ši nuotraukose įamžinta Vilkpėdės čeburekinė veikia jau keturiolikus ar šešioliktus metus. Įspūdingas pasiekimas, žinant, kad ne tokia jau dažna sostinės užeiga sugeba savo kulinarinę vėliavą nešti keliolika metų. Ir tai – be jokių feisbukų, instagramų bei gūglo mapsų. Tikroji Vilkpėdės kulinarinė alternatyva.

Vidurio Azijos virtuvė, dar neseniai Vilniuje turėjusi vos kelis taškus, kur burdavosi vietinės uzbekų, kirgizų ar tadžikų bendruomenės bei smalsesni vietiniai, panašu, dabar išgyvena tikrą pakilimą. Ar tik nebus prie tokio pakilimo prisidėjusios kai kurios keleivių pervežimu ir logistika besirūpinančios bendrovės? Štai, pavyzdžiui, atsivertę savo tinklapio vidinius resursus, matome įdomų reiškinį – jei dar prieš pora mėnesių smalsus vietinis gastroturistas labiausiai gūglino „Azerus”, dabar gi geltonus lyderius paieškos marškinėlius perėmė mūsų aprašyti „Dushanbe”, gerokai pagyvinę iki tol nykokai atrodžiusią Kauno ir Smolensko gatvių sankirtą.

Naujajam vilniečiui (o jų kiekvienais metais sostinėje, jei tikėti statistika, daugėja ne vienu ir ne dviem tūkstančiais) turbūt kiltų klausimų, kaip tokiame apybaisiame Kauno gatvės pastate galėtų būti įsikūręs restoranas ir dar su ilgamete istorija. Tačiau faktas toks: „Ararat” savo istoriją būtent šioje vietoje rašo jau keliolika, o ir gal ir daugiau nei dvidešimt metų.

39-uoju numeriu pažymėtas Panerių gatvės gigantiškas pastatas, žinoma, prašyte prašosi atskiros studijos – tiek jame yra visko, pradedant nuo gyvenamųjų patalpų, garsaus krepšinio aistruolio Tomo Balaišio-Sėklos kontora ir baigiant ansamblio „Lietuva” repeticijų patalpomis ar vaikų švenčių kambariu. Pats pastatas tiesiog alsuoja Naujamiesčio industrijos dvasia ir jį drąsiai galime laikyti gyvu šio rajono industrinės epochos paminklu.

Kažkada dar sovietiniais laikais, vartydamas „Komjaunimo tiesą“, godžiai perskaičiau straipsnį apie „Scorpions“ ir iki šių dienų prisimenu antraštę: „Scorpions: amžini kaip džinsai“. Štai kokios „klikbaitinės“ antraštės tais laikais būdavo! Ir iš tiesų, „Scorpions“ koncertuoja dar ir šiandien, o štai dėl džinsų amžinybės galėtume pasiginčyti.

Ir vėl esame gastronomijos kelyje, šį kartą kuriam laikui pamirštam sostinės kebabines ir neriam į dienos pietų rinką, kurioje šiais nestabiliais, energetikos krizės mėtomais laikais gali pasidovanoti įvairių potyrių.

Dievas mato: tiek kartų praeidamas pro šią intriguojančią vietą, vis baudžiausi pakilti į ją metaliniais laiptais ir vis kažko pritrūkdavo – prieš savaitę ryžtingai pradėtą žygį sustabdė ant durų kabantis perspėjimas, jog čia valdo tik grynieji. Teko vėl grįžti į pradinį tašką, tačiau mūsų užsispyrimui jau niekas nebegalėjo sutrukdyti: kitą dieną čia grįžome rankoje spausdami 5.5 eur.

Tarp dviejų judresnių miesto judėjimo gijų – A. Goštauto ir Lukiškių gatvių įsispraudusi Mečetės gatvelė paprastai ilgą laiką būna tyli, rami. Tačiau atėjus pietų metui, čia nuolat galima išvysti būrelius žmonių, kurių didelė dalis dingsta mįslingame pusrūsyje.

Krasnūcha, brutalioji Vilkpėdės Savanorių prospekto dalis, pamažu, bet užtikrintai keičia savo įvaizdį. Kadaise čia sunkiai buvo galima įsivaizduoti kokią nors kitą užeigą nei apskurdusį „Panerį” ar proletariato pamėgtą „Dereviašką”. Bet laikai – nori to a nenori – keičiasi, ir štai, Krasnūchoje jau kurį laiką gali sukirsti neblogą picą Nicholsonų maisto imperijai priklausančioje „Brooklyn Brothers” ar už kelių šimtų metrų įsikūrusioje „Jungle Pizza”.

Geležinkelio stoties prieigos prieš kelias dienas pasipuošė kiek netradicine memorialine lenta – prie didžiulio Geležinkelio g.6 numeriu pažymėto pastato (jame yra įsikūrę įvairiausios įstaigos – nuo populiarių barų iki vaistinių) buvo pritvirtina baro kėdė (ta pati, kuria buvo praskelta agresyvaus jaunuolio galva) ir lenta, skelbianti, jog čia 2020 metų birželio keturioliktąją vyko didysis laiptų mūšis.

Tokių dienų, pasižyminčių skaniais ir įperkamais malonumais, pastaruoju metu pasitaiko nedažnai. Įdomiausia, jog kiek daugiau nei prieš metus, lygiai šioje vietoje svaigome nuo ,,Elpitta kebabų” ir rašėme ditirambus. O šiandien ši kebabinė jau tapo istorija – teko prieš kažkiek laiko matyti skelbimą, jog šis verslas parduodamas už 20 tūkst. eurų, gal taip ir nutiko. Faktas tas, kad šiandien čia, vadinamojoje Konstitucijos prospekto pramogų alėjoje, kur pirkėjų pinigus siurbia VCUP, o džentelmenai stambias kupiūras palieka pusnuogių šokėjų išgarsintame ,,Eden Club”, jau tris savaites amžinai išalkusius biurų, parduotuvių, salonų ir savivaldybės darbuotojus vilioja užeiga skambiu pavadinimu ,,Tashkent nr.1”.

Nors penktadienio pavakarę Vilnių vėl apgaubė lietaus debesys, Naujamiestyje, J.Basanavičiaus gatvėje anaiptol nebuvo liūdna. Pagaliau ir čia švystelėjo ženklas, kad mūšyje su pandemija ne visas šios gatvės užeigas ištiko liūdnas „Čingio” likimas – šis baras-klubas savo laiku gerokai pažadino vieną pagrindinių Naujamiesčio arterijų, turėjusių rimtų pretenzijų tapti naująją ošiančia Vilniaus ašimi.

Visų pirma, matyt, reikėtų perspėti: jei tu, mielas skaitytojau, esi veganas, vegetaras ar aistringas medžioklės priešininkas – geriau toliau neskaityti, nes šioje publikacijoje gali susidurti su turiniu, kuris gali tave sudirginti.