„Vaidila“: kaip keisis pastatas, ant kurio buvo nukritęs lėktuvas

Vilniečiams gerai žinomo istorinio pastato A.Jakšto gatvėje, geriau žinomo kaip „Vaidilos” teatras, laukia ženklios permainos. Gerokai pasikeis ir šalia esantis skverelis. 

Savivaldybės puslapyje paviešinti projektiniai siūlymai, bylojantys apie tai, kad A.Jakšto gatvės devintuoju numeriu pažymėtas pastatas „keičia kryptį”: iš administracinės paskirties pastato į viešbutį. Tiesa, teatro salė išliks, be to, pasipildys keliomis konferencijų salytėmis. 

Siūlymuose skelbiama, kad pastatą pritaikant naujai funkcijai, pilnai išsaugoma A. Jakšto gatvės išklotinė. Plytų mūro fasaduose nauji elementai neprojektuojami. Numatomas sunykusių elementų restauravimas, mūro remontas ir netekčių atstatymas. Visame pastate išsaugomas esamas karnizo aukštis. Kraigų aukštis nustatomas, pagal rytiniame pastato fasade esančias ugniasienes. Projektuojamas naujas stogas – naujos konstrukcijos, arba esamų konstrukcijų sutvirtinimas ir nauja stogo danga. A. Jakšto gatvės pusėje išlaikoma esama stogo šlaito geometrija, patalpoms apšviesti projektuojami stoglangiai stogo plokštumoje, dengti horizontaliomis žaliuzėmis. Fasadiniai bokšteliai esantys abipus pagrindinio įėjimo kiemelio turi būti atkurti vadovaujantis architektūriniais ir istoriniais tyrimais. Siekiant pastato mansardinį aukštą pritaikyti viešbučio patalpoms, kiemo pusėje, dvišlaičiame stoge projektuojami tūriniai stoglangiai.

A.Jakšto g.9. Vizualizacija.

Stoglangiai projektuojami šiuolaikiškos architektūrinės išraiškos, nemėginant kopijuoti pastato statybos laikmečio ir atskiriant naujus elementus nuo esamo fasado. Stoglangių tūriai skaidomi į mažesnius, pabrėžiant dvišlaičio stogo formą. Atkuriami nunykę pastato balkonai su ažūrinėmis tvorelėmis šiauriniame ir pietiniame fasaduose, restauruojami išlikę elmentai. Patekimas į pastatą projektuojamas cokoliniame aukšte, per įgilintą nuožulnų šaligatvį. Cokoliniame pastato aukšte numatoma viešbučio registratūra, restorano salės, restorano virtuvės patalpos, viešbučio administracijos patalpos, techninės patalpos, treniruoklių patalpa ir dalis viešbučio kambarių. Cokolinio aukšto grindų lygis suvienodinamas. Pirmame ir antrame aukštuose, šiaurės vakarinėje pastato dalyje, paliekama esama universali teatro salė su atskiru įėjimu ir salę aptarnaujančiomis patalpomis. Trečiame aukšte, teatro salės balkonų lygyje, projektuojamos dvi mažesnės konferencijų salės. Likusiose esamo pastato erdvėse ir naujai pritaikomoje pastogėje, projektuojami viešbučio kambariai. Iš viso projektuojami 144 viešbučio svečių kambariai.

 Rekonstruojamame pastate išsaugomas fasadinis, autentiškas plytų mūras, nauji fasadiniai elementai neprojektuojami. Vadovaujantis archyvine medžiaga ir fiziniais tyrimais, numatomas sunykusių elementų restauravimas, mūro remontas ir netekčių atstatymas. Kaip esminis sprendinys, projekte numatomas fasadų apšvietimas, pabrėžiantis ir išryškinantis puošnius fasadų mūro elementus. 

Cokolinio aukšto denginyje numatomi eksploatuojami švieslangiai-stoglangiai. Projektuojama lifto šachta dengiama tonuotu stiklu, siekiant kad lifto šachta būtų dalinai skaidri, tamsiu paros metu būtų matomos judančios lifto kabinos.

Naujų pastato dalių, skirtų viešbučių numeriams, apdailai naudojamos kokybiškos, ilgaamžės medžiagos. Projektuojamų tūrių šoniniai fasadai apdailinami skarda, o rytiniai fasadai, projektuojami su ažūrinių plytų mūro dvigubu fasadu. Ažūrinis plytų mūro fasadas leidžia išvengti „langas į langą“ santykio su esamais A. Vienuolio gatvės pastatais, tuo pačiu užtikrina natūralios šviesos patekimą į projektuojamus viešbučio numerius. 

A.Jakšto g.9, vizualizacija.

Projektuojant pastato vidaus erdves, išsaugomas seniausio laikotarpio mūras, vadovaujantis objekto architektūriniais tyrimais – datuojamas 1897-1898m. Dalis patalpų perplanuojamos, atkuriama pirminė patalpų struktūra. Projektuojamuose viešbučio kambariuose, laiptinėse ir kitose erdvėse eksponuojamas polichrominis dekoras, lubų ir sienų lipdiniai. Tapybinis dekoras restauruojamas arba konservuojamas. Sprendimai tikslinami techninio projekto stadijoje.

Išsaugomos ir restauruojamos autentiškos krosnys, jų apdailos elementai, detalės. Projektiniuose pasiūlymuose pažymima, kad esamas pastato plotas po rekonstrukcijos padidės – nuo 5581 kv.m. iki 7466 kv.m. 

Prie devintuoju numeriu pažymėto pastato „prilipęs” 2 aukštų su mansarda namas, pažymėtas 9A (jame dabar veikia privati muzikos mokykla) bus remontuojamas – pastato tūris, plotas (105 kv.m.) ir fasadai nebus keičiami. Viduje atliekamas einamasis paprastasis remontas – atnaujinamos apdailos, keičiama inžinerinė įranga- vamzdynai, laidynai, santechniniai prietaisai. Pastatas pritaikomas NT registre nustatytai paskirčiai. 

Projektniuose pasiūlymuose taip pat pateikiamas ir žiupsnis A.Jakšto g. 9 istorijos. 1896 m. civilinio inžinieriaus Michailo Prozorovo (1860-1914) žmona Sofija Prozorova nusipirko 2 gretimus sklypus prie naujai suplanuotos Chersonskaja (dab. A. Jakšto) gatvės ir buvo suformuotas dabartinis, A. Jakšto g. 9, sklypas.

Michailas Prozorovas - vienas produktyviausių XIX a. pb. - XX a. pr. Vilniaus architektų, buvo daugelio kultūrinių ir profesinių draugijų, Vilniaus pirklių klubo bei ilgalaikis Vilniaus miesto Dūmos narys. Jo žmona Sofija taip pat buvo žinoma Vilniaus miesto ponia - vadovavo mergaičių gimnazijai ir užsiėmė švietėjiška bei labdaringa veikla Vilniaus mieste. Nusipirktame sklype M. Prozorovas suprojektavo pastatą, kuris be gyvenamosios, buvo skirtas visuomeninei bei reprezentacinei funkcijoms.

Statomame pastate turėjo įsikurti S. Prozorovos vadovaujama mergaičių gimnazija, visuomeninės organizacijos ir keli butai, tame tarpe ir pačių Prozorovų. Sudėtingo „H“ raidės plano pastatas susideda iš trijų korpusų, kurie ir buvo statomi keliais etapais: pirmiausia pradėtas statyti P korpusas, greta pastato A. Jakšto g. 7. Beveik tuo pat metu buvo statomas korpusas kiemo gilumoje, o po metų – Š korpusas su puošnia sale per 2 aukštus. Tai buvo vienas „puošniausių“ to meto Vilniaus pastatų. Prie gatvės buvo pastatyta, šiuo metu neišlikusi, ažūrinė metalinė tvora su vartais, o paradinio kiemo centrinį taką pabrėžė ir puošė medžių alėja. 1901 m. pastate veikė mergaičių gimnazija, didelę dalį patalpų nuomojo Polesės geležinkelių valdybos geležinkeliečių klubas, savo renginius organizuodavo įvairios visuomeninės organizacijos, dalis patalpų nuomota parduotuvėms, dalis - skirta butams.

Prozorovai užėmė 8 kambarių butą P korpuso 2 a. Atskirame 5 kambarių bute gyveno savininkų duktė Olga Prozorova. Pastatas buvo tapęs to meto Vilniaus kultūriniu centru, 1905 m. jo salėje buvo suvaidintas Keturakio spektaklis „Amerika pirtyje“. Salėje vykdavo įvairūs susirinkimai ir mitingai, kuriuos organizuodavo ne tik geležinkeliečiai, bet ir kiti visuomeniniai judėjimai. 1912 m. S. Prozorova namą pardavė Bogdanui Ratynskiui, kuris 1913 m. prie turimo sklypo prijungė neužstytą sklypą R pusėje, tačiau ši dalis taip ir liko neužstatyta iki Antrojo pasaulinio karo, o dabar priklauso A. Vienuolio gatvės pastatams.

B.Ratynskis pastatą taip pat nuomojo įvairioms organizacijoms, redakcijoms, draugijoms ir partijoms. Pratęsiant geležinkeliečių darbininkų klubo tradiciją, patalpos buvo numotos įvairioms komunistinės pakraipos organizacijoms.

1918 m. name buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vėliau – Vilniaus darbininkų atstovų taryba. Name įsikūrusių politinių organizacijų atstovai kartu su Rusijos bolševikine armija dalyvavo kovoje su Lenkija dėl Vilniaus.

1918 m. B. Ratynskis netikėtai mirė, turtą palikdamas žmonai Marijai ir 2 jų mažamečiams sūnums. Našlė M. Ratynska antrą kartą ištekėjo už Aleksandro Oertel, kuris kartu su ja tapo jos mažamečių sūnų globėju. Šeima negyveno Lietuvoje, pastatas buvo nuomojamas. 1929 m. M Oertel gavo leidimą pastato salėje įrengti kino teatrą, projektą šiems darbams parengė žymus to meto Vilniaus architektas J. Python.

1929 m. M. Oertel ir jos globojami B. Ratynskio įpėdiniai pardavė pastatą Konstantinui Stašiui (1880-1942), provizoriui, Vilniaus lietuvių veikėjui, Vilniaus burmistrui (1939-1940).

Nuo tada šis namas tapo svarbiu lietuvybės centru okupuotame Vilniuje. Pastate įsikūrė lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija, lietuviška pradinė mokykla bei vaikų darželis, vykdavo įvairių draugijų ir kitų aoganizacijų renginiai, parodos ir kt. Pastato P korpuso 1 a. gyveno pats savininkas, jo žento, advokato A. Juknevičiaus šeima įsikūrė P korpuso 2 a. Didžioji pastato dalis buvo paskirta Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijai, jame taip pat veikė lietuvių laikraščių „ Vilniaus Rytojus“ ir „Jaunimo draugas“ redakcijos. 1931 m. K. Stašys gavo leidimą rekonstruoti kiemo ūkinį statinį sklypo Š dalyje. Inžinerius Teodoras Smorgonskis parengė 2 a. užstatymo ir naujų laiptų priestato projektą, pagal kurį rekonstruotame pastate buvo numatyta įrengti nedidelius butus. 1936 m. birželio 8 d. lenkų karinių pajėgų lėktuvas nukrito ant pastato P korpuso, žuvo skridę lakūnai, nukentėjo 3 a. gimnazijos patalpos.

1940 m. K. Stašio namai nacionalizuoti, šeimininkai su dukromis buvo ištremti, namus laikinai prižiūrėjo iš užsienio grįžęs žentas A.Juknevičius, tačiau jis karui baigiantis pasitraukė į vakarus. Pastatas nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau vėliau buvo atstatytas. Beje, itin įdomius K.Stašio anūkės Dainoros Juchnevičiūtės-Vaivadienės prisiminimus (tarp jų - ir apie gyvenimą A.Jakšto gatvėje) galima rasti neseniai išleistoje Gabijos Lunevičiūtės knygoje „Vilniaus atminties punktyrai".

Po karo pastate įsikūrė Maisto pramonės, Mašinų gamybos ir kt. valdybos. Ilgą laiką pastato P korpuse veikė vaikų darželis. Šiuo metu pastatas privatus, jo salėje vyksta „Vaidilos“ teatro spektakliai.

A.Jakšto g. 9, vizualizacijos.