Vilnius prieš šimtą metų: badas ir bombos Pylimo gatvėje

Šiomis dienomis Lietuvos istorijos institutas lietuvių kalba išleido Aleksandro Szklenniko Dienoraščio 1915–1918 m. trečiąjį tomą, apimantį 1917 m. rugpjūčio 27–1918 m. spalio 31 d. laikotarpį.

Iki šiol dabartinei Lietuvos visuomenei praktiškai nežinomo XX a. pradžios Vilniaus visuomenės veikėjo, inžinieriaus ir kooperatininko A. Szklenniko Pirmojo pasaulinio karo metais lenkų kalba ranka rašytas dienoraštis ilgus metus gulėjo Lietuvos centriniame istorijos archyve, kol, artėjant Pirmojo pasaulinio karo įvykių šimtmečiui, susilaukė ypatingo istorijos tyrinėtojų susidomėjimo, o po visapusiško įvertinimo – ir sprendimo publikuoti šį unikalų egodokumentą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Sprendimas buvo priimtas specialistams sutarus, jog rankraščio tekstas gali būti įdomus bei reikšmingas ne tik siaurai tyrinėtojų bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei. Istorijos tyrinėtojų susidomėjimą A. Szklenniko dienoraščiu lėmė ne vienas faktorius: pirmiausia Lietuvoje esančių Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio pirminių archyvinių šaltinių trūkumas, turimų šaltinių fragmentiškumas bei aptariamų temų siaurumas, pagaliau ir menkas 1914–1918 m. karo laikotarpio Lietuvoje tyrimų laukas. Šiame fone A. Szklenniko Dienoraštis išsiskiria savo chronologiniu nuoseklumu, temų įvairove bei faktų gausa – tai tikras atradimas mūsų rašytiniam palikimui ir vertas ypatingo dėmesio.

knyga2

Knygoje galima rasti atsakymus, kaip atrodė ir kuo gyveno Vilnius prieš šimtą metų. Foto: Lietuvos istorijos institutas.

Plačiajai šių dienų skaitytojų auditorijai šis tekstas gali padėti geriau pažinti ir suprasti menkai žinomą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį Lietuvoje. Skaitytojas Dienoraščio puslapiuose ras atsakymus ne tik į paprastus klausimus, kylančius dabarties žmogui apie praeitas epochas, kaip antai: ,,Ką anuomet valgė, kaip rengėsi statistinis pilietis, kokios buvo kainos, kokia apskritai buvo kasdienybė?“, bet ir galėtų tikėtis atsakymų į daug painesnius klausimus. Pavyzdžiui, niekam nėra paslaptis, jog dėl XX a. kataklizmų beveik neatpažįstamai pasikeitė Vilniaus miesto panorama, o dar labiau – jo visuomenė. Dažnam dabartiniam Vilniaus gyventojui senasis nelietuviškas Vilnius yra neatrastas ir nepažintas miestas. Kaip tik tokiam pažinimui A. Szklenniko dienoraščio tekstas labai pravartus, nes autorius buvo vilnietis, pirmiausia fiksavo to meto Vilniaus gyventojui artimus bei aktualius dalykus. Iš dienoraščio puslapių galima ne tik sužinoti, kur anuomet buvo įsikūrusi kokia nors parduotuvė, liaudies valgykla ar kokia įstaiga, bet ir perskaityti Trijų Kryžių monumento iškilimo Vilniuje 1916 m. istoriją, suvokti, kaip bendravo ir sugyveno Vilniaus lenkai, lietuviai, žydai ir baltarusiai okupacinės vokiečių valdžios sąlygomis, kaip skirtingos tautybės vertino lietuvių einamą kelią į Nepriklausomybę 1918 m. Žinoma, aprašomasis laikotarpis buvo žiauraus pasaulinio karo metai, tad taikos meto skaitytoją galėtų šokiruoti, bet kartu ir intriguoti kai kurie tekste sutinkami epizodai, kaip antai 1915 m. rugpjūčio 28 d. įvykiai, kai autorius pats vos netapo atsitiktinio vokiečių bombardavimo Pylimo gatvės rajone auka, arba 1917 m. ankstyvo pavasario badas mieste, kai vietoj prasčiausios kokybės duonos gyventojams normuotai imta tiekti tik pliurzė iš sušalusių ir supuvusių griežčių bei burokų. Vis dėlto esama ir linksmesnių epizodų, liudijančių vilniečių išradingumą ir sugebėjimą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis: ,,kontrabandinio“ maisto gabenimas po drabužiais imituojant kūdikio nešimą, maisto slėpimas išskobtoje medžio pliauskoje ir pan.

Pasakojimų gausa ir įvairovė lemia, kad ir nuo istorijos kiek nutolusiam skaitytojui Dienoraščio tekstas nebus nuobodus, jis pravartus pažintiniu, edukaciniu požiūriu.

Pirmosios dvi Dienoraščio publikacijos (pirmas ir antras tomas) pasirodė 2017 ir 2018 m. Trečiojo tomo pasirodymu ne tik užbaigiamas minėtas projektas, bet ir lietuvių kalba pateikiamas skaitytojui visas Dienoraščio rankraštinis tekstas.